BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Aktorė

Kas aš? Ko man reikia? Kokią įtaką aš darau kitiems? Ar aš skaudinu kitus? Aš skaudinu tave… Ką darau ne taip?

Gyvenu puikų gyvenimą, nieko man netrūksta, žmonės mane mėgsta. Ir aš mėgstu žmones. Tikriausiai.

Vakar “mylimas” žmogus peržengė ribas. Kodėl mylimas parašiau kabutėse, tuoj suprasi. Už nelietuviškas kabutes atsiprašau, taip pat kaip ir už gramatines klaidas. Taip pat ir minties šuolius.

Aš nesu mėgėja konfliktuoti. Kaikurie žmonės mane vadina neutralu. Galiu supykti, nors nesu piktybinė. Galiu praskaidrinti tau nuotaiką, nors pati turiu pakankamai problemų. Galiu būti sadiste, nors realiai turbūt nieko panašaus nepadaryčiau. Galiu būti jokia. Visiškai jokia.

Visada žinojau, kad su manimi kažkas ne taip, nors niekad nenutuokiau kas. Vakar man atsivėrė akys. Jos paprastai būna atviros, nebent miegu, bet šį kartą buvo kitaip. Tas žmogus peržengė ribas ir aš, kaip iš prigimties žiaurus žmogus, nutraukiau jam galvą.

Žinoma, ne. Šį žmogų pažįstu pakankamai, kad suprasčiau, jog žodžiai ir kiti “jausminiai dalykai” jį žeidžia labiau nei fiziniai veiksmai.

Jis suprato, kad blogai pasielgė. Aš nagais jį atstūmiau nuo savęs. Jei manai, kad šitos blevyzgos apie tą žmogų, labai klysti. Jos apie mane.

Stoviu atokiau ir piktai spoksau į vieną tašką. Jis bando pagauti mano žvilgsnį. Rūsčiu veidu pasitepu vazelinu lūpas, atsisėdu ant lovos krašto. Jis atsisėda šalia. Ne tiek šalia, kad liestumės. Mano žvilgsnis piktai bėgioja nuo vieno daikto prie kito. Galiausiai sustoja. Kaupiasi ašaros. Ramiai, tarsi iš kitos perspektyvos stebiu, kaip jos kapsi man ant kelių ir įtemptų pirštų. Išgirstu tylų “atsiprašau” ir pamatau artėjančią ranką. Dar labiau įsitempiu. Ranka dingsta. Nutaisau kuo įniršusesnę (toks žodis bent egzistuoja) grimasą ir toliau žliumbiu. Staiga ašaros nustoja kapsėti, giliai įkvepiu, atsipalaiduoju ir nusivalau sūrią drėgmę nuo veido. Švelniai pasipurtau ir linksmai atsisuku:

- Kaip tau mano vaidinimas?

Jis spokso negalėdamas patikėti.

- Sakiau, kad galiu būti žiauri kai noriu.

Nepasakosiu, kas buvo toliau, neįdomu.

Supratau, kas man ilgą laiką nedavė ramybės. Aš vaidinu. Darau tai nuolat. Vaidinu net kai sėdžiu viena kambaryje ir nieko neveikiu, kai išlydžiu svečius pro duris, šypsausi nuoširdžiausiai kaip tik moku. Tikrai nuoširdžiai nusišypsau. Bent jau man taip atrodo. Tačiau vos tik uždarau duris, šypsena virsta riebiu “poker face`u”. Kartą gulėdama savo kambaryje ant žemės ir vos ne kūkčiodama sugalvojau nustoti. Ir nustojau.

Jau imu nebesuprasti, ką vaidinu, ką darau nuoširdžiai, nes tas nuoširdumas paskui irgi pasirodo esantis vaidinimas.

Tu meluoji? Ne? Aš irgi ne. Bent jau taip maniau anksčiau. Meluoju sau. Meluoju kitiems ir to visiškai nepastebiu. Nebeskiriu melo nuo tiesos. Sakau, kad myliu, bet ar tai, ką jaučiu yra meilė? Ar aš išvis ką nors jaučiu? O gal man tik atrodo, kad jaučiu, bet iš tikrųjų nejaučiu…

Bet absurdiškiausia ne tai. Nemoku mylėti. O gal tiksliau myliu ne tai ką turėčiau mylėti, ar tai ką kiti žmonės myli ir negalvoja. Nemyliu tėvų, senelių, tėvynės (mažoji raidė - ne klaida), draugų, dievo, vietoj to pamilstu visiškai kita šalį ir tautą, kažkokią knygą (o ga tik istoriją joje), žmogų, kurio gyvai gyvenime nesu reaybėje mačius, šnekėjus… Ar tai normalu?

Sakoma, kiekvienas esame savo likimo kalvis. Tą ir darau. Lipdau savo gyvenimą ir pati to nesuvokiu. Kartais jaučiuosi kaip du asmenys viename. Kartais mes ginčyjamės. Kaip tai vadinama? Šizofrenija?

Meluoju sau. Meluoju kitiems. Visiems meluoju.

Einu ieškoti informacijos apie stojimą į aktorinį.

Patiko (5)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

freya2012-12-28 23:33

nesustok rašyt, super!!!

Rašyti komentarą

Tavo komentaras